Istorija

Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimo kilmė ir istorija

Viskas prasidėjo 1859 metais, birželį, kaip šveicarų verslininkas Henry Dunant keliavo karo nuniokotomis Lombardijos lygumomis susitikti su prancūzų imperatoriumi Napaleonu III, karaliaujančiu šiame krašte. Į Solferino apylinkes jis atvyko iškart po žiauraus mūšio ir pasibaisėjo matydamas tūkstančius sužeistų karių, paliktų be jokios pagalbos, akis į akį su mirtimi. Kariuomenės medicinos tarnybos visai pakriko ir nebepajėgė susidoroti su darbu. H. Dunant buvo taip sukrėstas, kad net pamiršo, ko čia atvažiavo. Pavertęs Kostiljonės kaimelio bažnyčią į laikiną ligoninę, jis ėmėsi organizuoti pagalbą tiesiog mūšio vietoje, naudodamasis tuo, kas po ranka pakliuvo.

Knyga „Prisiminimai apie Solferiną“

Grįžęs į Ženevą, H. Dunant neįstengė pamiršti to, ką matė ir nusprendė apie tai papasakoti pasauliui. Jis parašė knygą „Prisiminimai apie Solferiną“, kurioje aprašo savo patyrimus. 1862 metais H. Dunant ją išleido savo lėšomis ir išsiuntinėjo ją to meto Europos monarchams, politiniams veikėjams, karininkams filantropams ir bičiuliams. Ši knyga tarp europiečių greitai susilaukė netikėtos sėkmės. Daugeliui žiauri karo realybė buvo nepažįstama ir jos aprašymas stačiai pribloškė. H. Dunant savo knygoje neapsiribojo savarankiškais ir pavieniais humanitariniais pirmtakų darbais, bet pateikė naujų ir praktiškų pasiūlymų, kuriuos platino su neišsenkama energija.

  • Pirmas pasiūlymas – kiekvienoje šalyje įkurti savanorių grupes, kurios rūpintųsi karo metu nukentėjusiais žmonėmis.
  • Antras pasiūlymas – H. Dunant manė, kad sužeistieji turi būti apsaugoti ir kad asmenys, teikiantys jiems pagalbą turi turėti neultralumo statusą. Todėl jis pasiūlė suformuluoti nepažeidžiamos konvencijos patvirtintą principą, kuris įvairiose šalyse taptų pagalbos sužeistiems draugijų pagrindu. Šis pasiūlymas tapo pagrindiniu RK, o vėliau Raudonojo Pusmėnulio draugijų įkūrimo pagrindu.

Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus Komitetas (TRKK)

1863 metais penkiems Ženevos piliečiams – H. Dunant, Gustave Moynier, generolui Guillaume – Henri Dufourt, daktarams Louis Appia ir Thodore Maunior, gimė idėja sukurti Tarptautinį pagalbos sužeistiesiems komitetą kuris vėliau tapo Tarptautiniu Raudonojo Kryžiaus komitetu. 1863 m. Diplomatinėje konferencijoje, kurioje dalyvavo 16 valstybių atstovai, buvo patvirtintas ženklas – raudonas kryžius baltame fone, kad juo būtų galima atskirti ir apsaugoti tuos, kurie teikia pagalbą sužeistiesiems kariams.

1864 metais buvo priimta pirmoji Ženevos konvencija, kuri gina: sužeistuosius ir ligonius mūšio lauke, sužeistuosius ir ligonius patyrusius laivo sudužimą jūroje, karo belaisvius, civilius gyventojus ginkluoto konflikto metu. Vėliau ši veikla išsiplėtojo: pradėta teikti medicinos pagalbą ir paramą civiliams gyventojams, lankyti karo belaisvius ir politinius kalinius, padedama karo išblaškytoms šeimoms susijungti ir susisiekti laiškais, aiškinamos Ženevos konvencijų taisyklės ir Raudonojo Kryžiaus bei Raudonojo Pusmėnulio principai.

Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacija

Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijos veikia daugelyje pasaulio šalių. Jos kovoja  su ligomis, steigia ligonines, ruošia medicinos seseris, padeda nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių (potvynių, žemės drebėjimų ir pan.), moko žmones sanitarijos ir higienos pradmenų, per karus ar ginkluotus susirėmimus padeda sergantiems ar sužeistiems kariams ar taikiems gyventojams, neatsižvelgdamos į jų politinius ar kitus įsitikinimus rasę, tautybę. Draugijos stengiasi padėti kaliniams, karo belaisviams surasti asmenis apie kuriuos jų šeimos, artimieji nieko nežino arba kurie laikomi dingusiais be žinios. Dabar yra daugiau kaip 180 Nacionalinių RK ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų. Jų veikla ypatingai svarbi konfliktų metu, bet ir taikos metu draugijos užsiima įvairia veikla, pavyzdžiui: donoryste ir ligų profilaktika, pagalba pabėgėliams ir vargstantiems, pirmąja pagalba. Pagrindinė veiklos kryptis – teikti pagalbą nelaimių aukoms.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija įkurta 1919 metais sausio 12 d. Roko Šliūpo ir kitų medikų pastangomis. Jos veikloje aktyviai reiškėsi daugelis žymių Lietuvos gydytojų, sveikatos apsaugos darbuotojų. Draugija įkūrė ligoninių Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, pirmąją Lietuvoje tuberkuliozės sanatoriją Aukštojoje Panemunėje, greitosios medicinos pagalbos kraujo perpylimo įstaigų, medicinos seserų mokyklų ir kursų, nemažai prisidėjo prie Birštono ir kitų Lietuvos kurortų plėtojimo.

Lietuvos RK ir Raudonojo Pusmėnulio draugija priklauso tarptautinei organizacijai – Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio federacijai, kurios būstinė yra Ženevoje. Raudonojo Kryžiaus draugija siekia užkirsti kelią  žmonių kančioms ar jas palengvinti. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus jaunimas (LRKJ) – sudedamoji Raudonojo Kryžiaus draugijos dalis jungianti jaunus žmones trokštančius padėti kitiems. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus jaunimo nariai rūpinasi našlaičiais, neįgaliais vaikais,vienišais seneliais. Jie propaguoja sveiką gyvenimą, mokosi jo, nagrinėja AIDS, narkomanijos, vaikų teisių klausimus. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus jaunimas mokosi teikti pirmąją pagalbą, o gerai pasirengę instruktoriai rengia kitus jaunuolius. Taip pat Lietuvos Raudonojo Kryžiaus jaunimo savanoriai vysto projektą „Stop prekybai ž,onėmis“, kuriuo ne tik siekiama supažindinti visuomenę su tykančiais prekybos žmonėmis pavojais, bet ir mažinti į prekeivių žmonėmis rankas patenkančių aukų skaičių.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija Alytaus skyrius dabar vienija per 100 narių iš jų yra 20 jaunimo nariai, priskaičiuojama 60 savanorių.